|
Aldonos M. atsiliepimas apie paleidimo praktikas
Mano problema yra baimė, nuolat mane persekiojanti baimė, nerimas dėl ateities, kaltės jausmas. Aš visai nepasitikiu savimi ir todėl net bijau imtis naujos veiklos, nes iš anksto manau, kad ta veikla nepavyks. Savivertė žema, nors man jau 58 metai, o aš vis bijau. Ko aš visą gyvenimą drebu iš baimės? Uždaviau sau klausimą. Kada sužinojau apie seminarą, nutariau dalyvauti. Atėjau su mintimi noriu įgauti pasitikėjimo ir išgydyti žemą savivertę. Aš pavargau gyventi baimėje.
Man labai patiko seminaras ir padėjo, bet procesai vyksta iki šiol. Atsirado ryžtas, kurio iki tol nebuvo - aš galiu pasiekti savo tikslą ir tai nėra sunku. Toliau įvykiai pradėjo eiti savaime. Pirma aš sudariau kontraktą su klijentu praėjus savaitei. Antra - į rankas plaukė informacija, man reikalinga. Trečia - aš pradėjau veikti drąsiai ir tokia vidinė jėga atsirado manyje . Aš jau žinau, kad tikrai pasieksiu savo tikslą. Vis mažiau baimės, o jos vietoje ateina pasitikejimas ir net toks entuziazmas. Štai kokia aš šaunuolė. Valio!
Truputį apie patį seminarą. Meditacijos metu labai greit atsipalaidavau ir atėjo ryškus prisiminimas iš vaikystės - man 4 metukai, o mama sako savo draugei: ai ta mano dukrelė tokia negraži, nedrąsi, baukšti... Aš mažas vaikas, dar nežinau ar aš graži, ar drąsi, ar gabi.... Ką apie mane pasakė aplinkiniai žmonės ar tėvai,- tą aš ir sužinau apie save, ir tai suformuoja nuostatą aha, aš esu negraži, nedrąsi. Ta nuostata, kuria aš vadovaujuosi per gyvenimą. Net būdama pagyvenusi moteris aš vis dar tikiu mamos žodžiais.
Sekantis prisiminimas atėjo: jau aš esu mokinukė, man 7-8 metai. Nuolat girdžiu, kaip mama kartoja tu bloga. Nieko gero iš taves nebus, blogai mokaisi, nieko gero nepasieksi, tu netikusi. Va tavo sesuo tai pirmūnė ir sportininkė. Ja aš galiu didžiuotis.
O aš sėdžiu vaikas ir galvoju, ką reikia daryti, kad bučiau gera - tai galvosūkis. Neturiu kieno pasiklausti. Kartą paklausiau tėvelio, tai pasakė eik šalin su savo kvailais klausimais.
Meditacijos metu radau pačią pirmą neigiamą programą, kuri manyje suformavo nepilnavertiškumo kompleksą tai ne aš netikusi, tai mamos žodžiai. Jie įrašė į mano vaikišką suvokimą nuostatą, kad aš esu netikusi, bijau, nedrįstu, nieko gero iš manęs nebus. Tai programa, kuri veikia mane visą gyvenimą.
Kai aš tą suvokiau, mane užpildė šviesa ir aš pajutau meilę savyje, ji kaip auksinis spindulys mane kiaurai skrodė. Tada aš sudėjau savo pačios nauja nuostata į gražią geometrinę figūrą ir paleidau su tuo spinduliu. O mano nuostata yra tokia - aš esu stipri, pasitikiu savimi, visada pasiekiu savo tikslų, visada mane lydi sėkmė ir aš esu gera. Mama, aš esu gera - tai buvo tik tavo žodžiai nusivylimo akimirką ir aš ištrinu šiuos žodžius. Tu pati, to nenorėdama, suformavai manyje programą, kurios negalėjau atsikratyti iki pat dabar.
Džiaugiuosi, kad sutikau Edmundą, kuris padėjo man. Ir aš žinau, dabar tikrai žinau, kad aš išsilaisvinau iš neigiamų programų. Todėl kviečiu ir tave, mano nepažįstamas drauge, ateiti ir leisti sau tapti savimi. Paleisti tas neigiamas emocijas, kaltės jausmą, svetimus vertinimus - kam jie tau... Pradėkim džiaugtis savimi, nes mes atėjome į žemę ne tam, kad drebėtume iš baimės, bet kad mylėtume, kad matytume, kokie geltoni, raudoni medžių lapai šviečia tarp juodų kamienų, kaip jauku gyventi, net ir tada, kai už lango kapsi lapkričio lietus. Patikėk, tai padeda, net daugiau nei aš maniau.
|
